NEKONKREČIOS REKONSTRUKCIJOS
Jurgita Gerlikaitė – profesionali menotyrininkė, „suvedžiota“ Žibunto Mikšio, paliko meno istorijos ir teorijos lankas ir persikėlė į grafikos platybes. Atvejis nedažnas, nes menotyrininkams vis prikaišiojama, kad nesugeba nieko padaryti savomis rankomis. Todėl kartais piktdžiugiškai malonu pirštu pabaksnoti į viename narvelyje netelpančius tekstų ir grafikos lakštų autorius, kuriems tokio pasakymo nepritaikysi: šiuo atveju – į J. Gerlikaitę, kurios paroda „Metafizinė rekonstrukcija“ eksponuojama Vilniuje, studijoje-galerijoje „D’arijaus papuošalai“. Paroda jau tryliktoji, menininkė kuria ir eksponuoja darbus, demonstruodama atkaklumą ir produktyvumą; logiškas ir kūrinių katalogo, susumuojančio dvylikos metų kūrybinį kelią, atsiradimas. Netipinis lietuvių grafikai autorės išsilavinimas – studijos Islandijos meno ir amatų koledže Reikjavike, skaitmeninės grafikos ir netoksiško estampo studijos Danijoje, Kopenhagoje – kelia smalsumą. Tačiau skaitmeninės grafikos kūriniuose, eksponuojamuose galerijoje, nerasime rūsčių egzotiškų Šiaurės šalių peizažų, trolių ar kitų šiaurietiškos mitologijos personažų. Menininkę labiau domina vidinis žmogaus pasaulis ir jo santykis su aplinka nei atpažįstamų motyvų atkūrimas ar patrauklių istorijų pasakojimas. Pradėjusi kūrybinį kelią gana dekoratyviu etapinių dailės kūrinių fragmentų „retransliavimu“ į grafikos lakštą, žaidimu kontekstų kaita, dabar J. Gerlikaitė eina abstrahavimo, abstraktaus ir konkretaus lygmens dialogo paieškų keliu.
Perregimi ir nekonkretūs atspaudai leidžia įžiūrėti ir atpažįstamas motyvo užuominas: žmogaus figūra, judanti ar sustingusi, veidas, primenantis čiurlionišką ar renesansinį, grafiškas asketiškas lapo gyslelių piešinys. Debesys, šakos, žolė ar apšviestas langas. Tačiau visi motyvai, kuriuos galima įžiūrėti ir atpažinti, užklojami subtiliomis tekstūromis, suskirstančiomis, dalijančiomis vientisą vaizdą į daugybę fragmentėlių – kiekvienas iš jų nusipelno atskiros meditacijos. Neatsitiktinai autorei svarbi meditacijos erdvė: susikaupimas, minčių išgryninimas, vidinė ramybė – prielaidos, reikalingos J. Gerlikaitės darbams žiūrėti ir patirti. Nesakau – suprasti, nes tai nelabai įmanoma ir nereikalinga. Jausmų ir minčių rekonstrukcijos, kurias ant drobės skaitmeniniu būdu perkelia menininkė, skirtos nuotaikai sukurti, ne informacijai perteikti. Metafizinei plotmei suformuoti, o ne istorijoms pasakoti. Konkretusis ir abstraktusis lygmenys užkloja vienas kitą, kartais švelniai susipina draugėn, kartais trumpam išsiskiria tam, kad atliktų nelabai įmanomą misiją – rekonstruotų metafizinę plotmę. Kas žino, kaip ji atrodo – gal yra kaip tik tokia, kokią vaizduoja J. Gerlikaitė? Lyriškai, net elegiškai, moteriškai ir santūriai. Pasaulyje, kurį rekonstruoja autorė (iš tiesų sukonstruoja iš naujo), visko po truputį: truputis poezijos, truputis kitos erdvės ir kito laiko, truputis keistumo ir truputis įprasto kasdienio vaizdo – kad nepaklystume. Kad galėtume ramiai žvalgytis po bandymus rekonstruoti tai, kas, regisi, jokiai rekonstrukcijai nepasiduoda.
Dailėtyrininkė Jurgita Ludavičienė. Literatūra ir menas, 2009
Jurgitos Gerlikaitės meditacija ir subjektyvumo suskaidymas – skaitmeninis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pasaulis
Kritikai jau yra nurodę Jurgitos Gerlikaitės europines literatūrines paskatas ir ryšį su keliomis meno mokyklomis, pastūmėjusiomis ją į nuostabiąją skaitmeninę tikrovę.
Žvelgdami į menininkės pasaulį, mes iš tikrųjų galime gėrėtis tam tikru rokoko fantazijos hibridu, atsiradusiu iš mimetinės harmonijos, asmenybės tapatybės krizės ir stipraus troškimo atgaivinti kūdikystės pojūčius. Taigi menininkas gali sukurti mimetinį pasaulį, o Jurgita Gerlikaitė sėkmingai užbaigė originalią užduotį su sudėtinga skaitmenine technologija. Trumpai aptarsiu pažintinį jos darbų pagrindą.
J. Gerlikaitės darbų ciklas „Meditacija“ (2007) vaizduoja meditacinę fantaziją pasakiškame ego, susijusiame su mitologine istorija. Kita vertus, naudodama žmonių veidų emblemas, kaip jau matyta parodose „Moters pasaulis“ (2003) ir „Simfonija“ (2007), menininkė rūpestingai vaizduoja veido išraišką su vidine erdve, kuri tarytum sako, kad erdvė savaime kuria atitinkamą žmogaus veidą. Individo veidas praranda savo tapatybę, taigi individualumas užmezga ryšį su išoriniu pasauliu. Vidinė erdvė čia lygiavertė išorinio pasaulio šešėliui, todėl konkretus subjektyvumas praranda savo originalumą.
Kalbant apie menininkės šaknis, reikia pasakyti, kad Jurgita Gerlikaitė anksčiau studijavo Japonijos dzenbudizmo meną. Net jeigu perdedant išorinių įtakų reikšmę originali menininkės kūryba galėtų būti klaidingai suprasta, neabejotinai atpažįstu ryšį tarp dzenbudizmo filosofijos ir jos darbų. Pavyzdžiui, žiūrėdami į akis, pavaizduotas jos simboliškai pavadintame darbe „Materija, energija, erdvė, laikas“ (2006), matome, kad veido išraiška neturi jokio panašumo į vaizduojamą no teatro kaukėje. Darbe naudojami tik juodi ir balti tonai, būdingi dzenbudizmo tapybai. Veidas akivaizdžiai medituoja, siekdamas subjektyvumo nebuvimo ir egzistencinės nebūties. Tai gyvenimo tyrimas vaizdais.
Šiuo metu, kai sąmonė išstumia ego arba savąjį aš, žmonija gali pasiekti harmoniją su išoriniu pasauliu, kuris ima kontroliuoti subjektyvią vidinę žmonių erdvę. Čia ego tiesiog vaizduojamas kaip reliatyvus reiškinys, suskaidytas subjektyvumo. Todėl istorijos apie paslaptingus nuotykius yra ne romantinės istorijos su laiminga pabaiga, o nesibaigiantis persikūnijimas.
Fantastinį didžiojo Lietuvos dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pasaulį mes taip pat lengvai įsivaizduojame tirdami vidinį pasaulį antisubjektyvumo prasme. Akivaizdu, kad Čiurlionio tapyba turėjo įtakos Jurgitos Gerlikaitės spalvų gamai. Tapydamas „kosminę fantaziją“, Čiurlionis ignoravo šiuolaikinę perspektyvą ir naudojo plokščią mandalos formos kompoziciją. Jurgita Gerlikaitė savo technika panašiai ignoruoja šiuolaikinę perspektyvą ir išreiškia pagarbą senelės liaudies menininkės Petronėlės Gerlikienės kūrybai. Vis dėlto turime atsiminti, kad dėl tokios antimodernios aplinkos Jurgita Gerlikaitė tapo itin modernia menininke.
Ar reikia, interpretuojant menininko pasaulį, ieškoti analogijų. Aš sakau – ne. Visiškai akivaizdu, kad mitologinė harmonija dingo ir šiandien harmoningas grožis suprantamas kaip kičas arba parodija. Jurgitos pasaulis visiškai atmeta optimistišką „rojų“; pirmenybė teikiama tam, kad šiuolaikiškas subjektyvumas simbolizuotų prabangią svajonių kelionę. Todėl tariamas išraiškos nebuvimas no teatro kaukės pavidalo veide yra Jurgitos Gerlikaitės „stebuklų šalies“ būsenos pristatymas žiūrovui.
Taigi mes, žiūrovai, pradedame nesibaigiantį nuotykį, leidžiamės į meditaciją ir subjektyvumo suskaidymą.
Istorijos profesorius Rio Kojima, Chubu universitetas. Japonija, 2008
SKAITMENINIAI SVAJŲ PEIZAŽAI. APIE JURGITOS GERLIKAITĖS PAVEIKLSŲ PASAULĮ
„Slapti pasauliai“ – taip pavadintas vienas iš Jurgitos Gerlikaitės skaitmeniniu būdu sukurtų darbų. Tai paveikslas, parodantis, kaip puikiai naujos skaitmeninės technikos dera šios menininkės fantazijų pasauliui. Mes matome smėlio dugną, kuriame smulkios bangelės sukuria eliptišką raibulių tinklą. Vietoje mažų akmenėlių ir jūros augalų, kuriuos čia tikėtumėmės pamatyti, visame paveikslo plote dominuoja žmogaus sukurtas ornamentas, akivaizdžiai primenantis rokoko stiliaus papuošimų detalę. Rezultatas - magiška ir svajinga kompozicija, fantazijai suteikianti neregėtas galimybes. Ar tai detalė iš pradingusios Atlantidos, kurią matome prieš savo akis, ar tai apsemtas senos civilizacijos reliktas, o gal priešingai, mes esame kažkur tolimoje paslaptingoje ateityje? Svarbiausia yra tai, kad Jurgitos Gerlikaitės darbai suteikia norą eiliuoti toliau ir fantazijos galia susikurti savą pasaulį.
Tą patį galima pasakyti ir apie kitus skaitmeninius paveikslus, kuriuos menininkė sukūrė pastaruoju metu. Kūrybinė veikla plėtojama pagal siurrealistišką principą, sudedant keletą motyvų iš skirtingų idėjų pasaulių į vieną paveikslą. Taip žiūrovas ištraukiamas iš įprastų vizualinių rutinų. Mes nustebinami ir mielai leidžiamės suviliojami svajingų scenarijų: šokėjai elegantiškuose kibernetiniuose baletuose, kelionės karusele spalvomis žaižaruojančiuose fraktaliniuose pramogų parkuose, žaidžiančios gelmių nimfos, palaidoti dykumų miestai ir dar daug daug kas šioje magiškoje skaitmeninėje „Vidurvasario nakties sapno“ versijoje. Ši versija bei vizija, kaip ir žymioji Šekspyro drama, turi nemažą dozę melancholijos.
Akivaizdu, jog Jurgita Gerlikaitė labai puikiai pasinaudojo neribotomis skaitmeninės technikos galimybėmis, kurios leidžia toliau tęsti ir plėtoti tuos eksperimentus, kuriuos per keletą metų atliko tradicinės grafikos žanre, išmėgino medžio graviūrą ir estampą. Visi eksperimentai susiję su žmogaus fantazijų pasauliu ir vizualine bei pažinimo provokacija. Rafinuoti darbų estetikos elementai nuveda, tiksliau sakant nuvilioja, mus į pasaulį, kuriame už pasakų paviršiaus slypi pagrindiniai žmogiški potyriai, geri ir blogi. Be to, menininkė pasirenka temas, tokias kaip nuodėmė, blogis, šviesa, tamsa, nuosmukis ir prisikėlimas, o mes esame verčiami pamąstyti apie tai ne tik estetiniu, bet ir egzistenciniu požiūriu.
Teigiama, kad naujos skaitmeninės technikos yra pernelyg paprastos, per mažai materialios arba per daug paviršutiniškos, tačiau Jurgitos Gerlikaitės darbai įrodo priešingai. Jos rankose skaitmeninis procesas ir žaidybinių eksperimentų erdvės virsta vieta egzistenciniams ir metafiziniams svarstymams, ir visiškai neprarandamas vizualinės įtaigos poveikis. Dėl estetinio įtaigumo ir pažinimo gilumo, Jurgitos Gerlikaitės grafikos darbai yra nepaprastai jaudinantys ir svarbūs.
Meno istorijos bakalauras, dailėtyrininkas ir rašytojas Tom Jřrgensen. Danija, 2007